Kiekvienas iš mūsų, vos išgirdęs sąvoką „dokumentinis kinas“, pagalvojame apie skirtingus dalykus. Vieniems šį sąvoka iššaukia asociacijas su pažintiniais filmais, kuriuose vaizduojami gyvūnai laukinėje gamtoje. Kiti pagalvoja apie filmus, kuriuose „kalbančios galvos“ gvildena įvairiausias temas: nuo mokslinių iki socialinių. Tretiems dokumentinis kinas – tai filmai apie įdomias asmenybes ir jų spalvingas gyvenimo istorijas. Ketvirtiems, penktiems ir šeštiems… dokumentika reiškia dar kažką kitą. Dokumentinį kiną įprasta apibrėžti kaip priešingybę vaidybiniams filmams, taigi kaip tokį kiną, kuris rodo ir pasakoja nesuvaidintą realybę. Tačiau tiesa yra ta, kad vienos taisyklės, koks turėtų būti ir kas yra dokumentinis kinas, nėra. Vos pirmąsyk istorijoje buvo įjungta kino kamera, kuri užfiksavo tą akimirką priešais ją atsivėrusią realybę, iškart kilo klausimas, ar šis realybės „dokumentas“ iš tiesų yra tai, kuo jis nori mus įtikinti esąs?

Klasikinis pavyzdys yra 1885 m. nufilmuotas pirmasis brolių Lumière’ų filmas „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko“. Kaip sufleruoja pavadinimas, šiame nė minutės nesiekiančiame filme yra rodomas darbininkų išėjimas iš jų darbovietės pasibaigus darbo valandoms. Taigi gali susidaryti įspūdis, – net ir pasižiūrėjus filmą, – kad tai dokumentinis realaus įvykio, kuriame dalyvauja realūs žmonės, užfiksavimas. Tačiau šis trumpas filmas iš tiesų buvo suvaidintas ir surežisuotas: visas darbininkų išėjimas buvo surepetuotas iš anksto, tam netgi buvo parašytas scenarijus, pati išėjimo scena buvo perfilmuota bent tris kartus, skirtingais metų laikais, darbininkės buvo pasipuošusios lyg eitų į kokią šventę, beveik niekas nežiūrėjo į kamerą, o tvarkingai skirstėsi į kairę ir į dešinę, galų gale filmas rėmėsi aiškia siužetine struktūra: vartai atsidaro – darbininkai išeina – vartais užsidaro. Ir viskas įvyksta per 41 sekundę!

Ilgą laiką apskritai niekam perdėm nerūpėjo griežtai atskirti dokumentinį nuo vaidybinio kino – visi filmai buvo tiesiog filmai, kurie buvo skirti pramogai ar mokslui. Todėl nereiktų nustebti, kad pirmuoju dokumentiniu filmu – bent jau „Google“ paieškos sistemoje – yra laikomas amerikiečių režisieriaus Roberto J. Flaherty filmas „Nanukas iš Šiaurės“, kurio premjera įvyko 1922 m., taigi praėjus beveik 30 metų po minėtojo brolių Lumière’ų filmo sukūrimo. „Nanuke iš Šiaurės“ režisierius rodo ir pasakoja apie inuitų gyvenimą atšiauriomis Arkties sąlygomis bei jų nuolatinę kovą už išgyvenimą. Filmas susilaukė milžiniškos sėkmės, tačiau režisierius buvo kritikuojamas dėl savo darbo metodų. Pavyzdžiui, kad ne tik mokėjo vietiniams gyventojams, vaidinantiems jo filme, bet ir aktyviai režisavo filmuojamą realybę: kai kurios „Nanuko iš Šiaurės“ scenos yra visiškai sukurtos (pavyzdžiui, kai Nanukas atplaukia parduoti sumedžiotų žvėrių kailių, o baltasis prekeivis jam duoda plokštelę, kurios jis atsikanda…), kitos – pagražintos ar nenatūraliai ištemptos (ypač medžioklių scenos) ir t. t. Maža to, Flaherty buvo kaltinamas suvedžiojus vieną iš inuičių, kuri vėliau susilaukė jo taip niekada ir nepripažinto vaiko. Nepaisant to, kad „Nanuką iš Šiaurės“ lydėjo nemažai etinių ir estetinių kontraversijų, šis filmas padarė didžiulę įtaką viso dokumentinio kino raidai.

Įdomu tai, kad pirmas bandymas apibrėžti ir išskirti dokumentinį kiną įvyko tik 1926 m., taigi ketveriais metais vėliau nei pasirodė „Nanukas iš Šiaurės“. Jaunas škotas kino kūrėjas Johnas Griersonas, pasižiūrėjęs antrąjį Flaherty filmą „Moana“, šįsyk filmuotą vienoje iš Polinezijos salų, pareiškė, kad kino ateitis – tai filmai, kurie bus kuriami ne studijose ir paviljonuose, ne su profesionaliais aktoriais, o po tikru dangumi ant tikros žemės, po kuriuo ir ant kurios gyvena tikri žmonės. Štai tokie filmai, kurie remiasi autentišku gyvenimo stebėjimu ir interpretacija, būtent ir turėtų vadintis „dokumentiniais“. Sykiu J. Griersonas pabrėžė, kad dokumentinio kino kūrėjai, priešingai nei vaidybinio, savo filmais turėtų skatinti visuomenės progresą ir socialinę atsakomybę.

Žvelgiant į kino istoriją nesunku įsitikinti, kad J. Griersono išsakyti principai yra iki šiol aktualūs kalbant apie dokumentinį kiną. Nors šiais laikais kino kūrėjui nebūtina vykti į atokų kraštą, idant sukurtų dokumentinį filmą – kartais užtenka praleisti daug laiko kino archyve – jeigu dokumentinis kinas iš tiesų egzistuoja, tai jis egzistuoja ne todėl, kad siekia objektyvios ar autentiškos realybės reprezentacijos, bet tik todėl, kad tokių filmų prioritetas yra ne pramoginis turinys, o įvairūs etiniai klausimai. Tarkime: kaip yra vaizduojami filmo veikėjai, bendruomenės, vieta? Kokia yra mano, kaip režisierės ar žiūrovės, ideologinė pozicija? Kaip užtikrinti, kad dokumentiniame filme dalyvaujantys asmenys suprastų filmavimo pasekmes? Kiek galima manipuliuoti filmuota medžiaga, kad būtų sukurtas įtikinamas pasakojimas? Kaip išvengti iškraipymų ir išlaikyti vientisumą? Kaip teisingai įvertinti kultūrinius skirtumus ir kaip išvengti stereotipų įtvirtinimo?

Be kita ko, etinius klausimus užduoda ne vien kino kūrėjai – jie lygiai taip pat svarbūs ir dokumentinių filmų žiūrovui. Dokumentinis kinas – tai platforma, kur lygiomis teisėmis susitinka ir filmo kūrėjai, ir veikėjai, ir žiūrovai. Juk dokumentinis filmas, kurį šiuo metu žiūrite, gali būti ir apie jus. Todėl žiūrėdami dokumentinį kiną, ypač tokį, kurio nepasisavino televizija, mes ne tik praplečiame savo žinias apie tam tikrus reiškinius, žmogiškų ir nežmogiškų būtybių gyvenimus, istorinius įvykius ir pan., bet ir aktyviai dalyvaujame kurdami filmo prasmę. Dokumentiniai filmai nebesislepia už faktų, autentiškos realybės reprezentacijos ar objektyvumo. Priešingai, dokumentiniai filmai mus kviečia kritiškai vertinti tai, ką mes matome, ir tai, ką mes girdime. Kitaip tariant, šiuolaikinis dokumentinis kinas, užuot didaktiškai piršęs tam tikras idėjas, užuot imitavęs realybę ir bandęs įtikinti mus, tarytum viskas iš tiesų taip atrodo ir yra, kaip mes matome ekrane, siūlo savotišką avantiūrą: palikti saugią ir patogią vietą kino salėje ir tapti aktyviais žiūrovais, gebančiais stebėti, atsirinkti, lyginti ir interpretuoti.

Būtent šio tikslo siekia ir iš viso pasaulio atrinkti NK-DOKU filmai. Ir todėl galime šiuos filmus drąsiai vadinti ne kaip kitaip, o dokumentiniais.

 

Teksto autorius Narius Kairys.

* Patarimo viršuje – kadras iš filmo „Nanukas iš Šiaurės“.