Nors audiovizualinis vertimas jau nebėra naujas terminas Lietuvos žiūrovams, prieinamumą suteikiantys audiovizualinio vertimo būdai dažnai yra pasitinkami kaip naujovė, todėl šiame straipsnyje detaliau juos apžvelgsime. Audiovizualinis vertimas (toliau – AVV) apima garsinių ir/ar vaizdinių kūrinių vertimą iš originalo kalbos į vertimo kalbą. Šis vertimas skirstomas į dvi kategorijas – įgarsinimą ir subtitravimą. Pirmoji kategorija apima tokius vertimo būdus, kuriuos taikant originalo kalba yra visiškai arba iš dalies pakeičiama vertimo kalbos garsine forma, t. y. sakytinė originalo kalba perteikiama sakytine vertimo kalba. Lietuvoje geriausiai žinomas ir plačiausiai taikomas šiai kategorijai priklausantis vertimo būdas – užklotinis vertimas (kai balsas, kuris pateikia vertimą tiksline (lietuvių) kalba, yra girdimas tuo pat metu kaip ir originalo kalbos šiek tiek tyliau girdima fonograma). Dažniausiai šiuo būdu yra verčiami per televiziją rodomi filmai ir serialai. Šiek tiek rečiau naudojamas, tačiau žiūrovų itin mėgstamas AVV būdas yra dubliavimas (kai originalo kalbos filmo fonograma pakeičiama fonograma, kurioje įrašyti išversti ir lietuvių kalba įgarsinti dialogai). Deja, dėl dubliavimo proceso sudėtingumo ir didelių kaštų jis taikomas praktiškai išskirtinai animacijai, kurios didžioji dalis žiūrovų dėl savo amžiaus dar negalėtų skaityti subtitrų, o užklotinis vertimas blaškytų jų dėmesį. Prie įgarsinimo kategorijos priskaičiuojamas ir jau minėtas garsinis vaizdavimas, t. y. AVV būdas, kai per žodinius komentarus neregiams ir silpnaregiams pateikiama informacija apie rodomo kūrinio vaizdinį sluoksnį, šią informaciją įterpiant į kūrinyje esančias kalbėjimo, muzikos ar kitų reikšmingų fone girdimų garsų pauzes.
Antroji, subtitravimo kategorija, apima AVV būdus, kuriuos taikant greta vaizdo ir garso rašytine forma perteikiamas išverstas arba originalo kalba pateiktas sakytinės kalbos tekstas. Šiai kategorijai priklauso tokie AVV būdai kaip subtitravimas (kai sakytinė kalba perteikiama rašytine forma (ekrano apačioje, centre) ta pačia arba kita nei originalo kalba) ir surtitravimas (teatro, operos ar kito audiovizualaus kūrinio teksto pateikimas (scenos viršuje arba jos šonuose esančiuose ekranuose) arba vertimas iš originalo kalbos į vertimo kalbą. Subtitravimas Lietuvoje plačiai taikomas filmų vertimui kino teatruose ir kino festivalių metu, o surtitravimas naudojamas gyvai atliekamiems kūriniams versti.
Subtitravimas kurtiesiems ir neprigirdintiems (toliau SKN) – taip pat subtitravimo kategorijai priklausantis AVV būdas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad skirtingai nei standartinis subtitravimas, SKN perteikia kurtiesiems ir neprigirdintiesiems žiūrovams žymiai daugiau papildomos informacijos, susijusios su kūrinio garsiniu sluoksniu. Todėl nederėtų manyti, kad standartiniai subtitrai jau savaime padaro kūrinį prieinamą – jie tik palengvina kalbos suvokimą. Audiovizualūs kūriniai yra daugiamodalūs – tai reiškia, kad tokių kūrinių prasmė yra kuriama per kelis skirtingus kanalus: vizualų neverbalinį kanalą (vaizdus), vizualų verbalinį kanalą (įvairius užrašus, vaizduojamus ekrane), akustinį verbalinį kanalą (veikėjų dialogus) ir akustinį neverbalinį kanalą (muziką, įvairius specialiuosius garsinius efektus). Taigi, tam, kad kurtieji ir neprigirdintieji žiūrovai galėtų patirti visą kūrinio prasmę neužtenka perteikti tik dialogų.
Įprastinio subtitravimo atveju, žiūrovai gali skaityti dialogų vertimą iš originalo kalbos, tuo tarpu subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiesiems papildomai pateikia informaciją apie tai, kas yra kalbėtojas, jei jo nesimato ekrane. Girdintieji žiūrovai gali daug daugiau informacijos gauti iš klausos, pavyzdžiui, atskirti kalbėtojus net jų nematydami (nes įsimena skirtingų veikėjų balso tembrą) arba pagal balso aukštį, tembrą ar toną gali nusakyti veikėjų amžių bei lytį, o kartais net ir kalbėtojo požiūrį apie kalbėjimo objektą iš kalbėtojų intonacijos ir kitų kalbėjimo būdo veiksnių. Kurtiesiems ir neprigirdintiesiems tą padaryti palengvina kalbėtojų ir kitos papildomos informacijos nurodymas SKN. Pavyzdžiui, tokiuose subtitruose galima nurodyti kalbėjimo manierą, akcentą, pabrėžti, kad vartojama užsienio kalba, jei tai yra aktualu filmo siužeto suvokimui. Labai svarbu aprašyti ir kūrinyje skambančią muziką, įvairius reikšmingus užkadrinius garsus, aplinkos triukšmą ir netgi tylą, nes visa tai perteikia kūrėjo meninę idėją. Girdintieji žiūrovai gali puikiai suvokti, kas atsitiko, jei girdi šūvį ar sprogimą, tuo tarpu kurtiesiems ir neprigirdintiems žiūrovams labai praverčia SKN komentaras, tam, kad būtų galima sekti kūrinio veiksmą. Tačiau svarbu ir neperkrauti kūrinio SKN, ypač ten, kur kurtieji ir neprigirdintieji žiūrovai gali vien tik iš vaizdo puikiai suvokti, kas vyksta. Taip pat derėtų siekti muziką ir garsus aprašyti kiek įmanoma objektyviai, o esant galimybei, rengiant SKN konsultuotis su kūrinio kūrėjais ir tiksline auditorija.
Be aukščiau minėtų SKN rengimo principų svarbu ir tai, kad SKN rengėjas įsitikintų, kad patys SKN yra tinkami tikslinei auditorijai, t. y., kad SKN kalba nėra pernelyg sudėtinga, kad subtitrų eilutės yra reikiamo ilgio, o jų išlaikymas ekrane yra pakankamas, tam, kad juos perskaitytų kurtieji bei neprigirdintieji žiūrovai. Daugeliui kurčiųjų lietuvių gestų kalba yra jų gimtoji kalba, o lietuvių kalba jiems yra antroji, todėl natūralu, kad jos skaitymas užtrunka ilgiau, nei girdinčiam žiūrovui. Galiausiai reikia įsiklausyti į paties kūrinio kalbinį bei muzikinį skambesį, apgalvotai rinktis SKN naudojamų aprašymų žodyną, kad SKN būtų ne tik lengvai suprantami, bet ir derėtų su visu kūriniu ir todėl galėtų būti vertinami kaip prasminga kūrinį papildanti, bet kartu su jo stilistika ir menine raiška deranti prieinamumo priemonė.
Teksto autorė Jurgita Astrauskienė.